23.11.11

Livraria Lello em destaque na revista "Time" / „Lello” knygynas dienraščio „Times“ dėmesio centre


Já foi reconhecida como uma das mais belas livrarias do mundo pelo guia de turismo "Lonely Planet". Agora, é a conceituada revista "Time" que dá destaque à portuense Lello, num artigo assinado pelo jornalista John Krich, que ficou fascinado com a arquitectura de um edifício que é uma "espectacular evocação do neo-gótico", com a fachada a fazer lembrar uma igreja.

"Ir ao Porto e não ver a Lello é como ir a Roma e não ver o papa", resumiu, à Time, Antero Braga, proprietário da Lello.

John Krich descreve o interior "dominado por esculturas em madeira, estantes bizantinas e escadas vermelhas", que conduzem por um universo com mais de 120 mil livros.

Retirado do sitio jn.pt .





Lello” knygynas dienraščio „Times“ dėmesio centre

Šis knygynas turizmo gido „Lonely Planet“ jau buvo pripažintas vienu gražiausių pasaulio knygynų. Šįkart Porto mieste įsikūręs „Lello“ knygynas pateko į dienraščio „Times“ akiratį. Žurnalistas John Krich savo straipsnyje rašo, kad liko sužavėtas pastato architektūra, kuri primena neogotikinį stilių, o fasadas – bažnyčią.

„Nuvykti į Portą ir napamatyti „Lello“ knygyno yra tas pats, kas vykti į Romą ir nepamatyti popiežiaus“, dienraščiui „Times“ apibendrino Antero Braga, knygyno savininkas.

John Krich rašo, kad interjere „dominuoja medžio skulptūros, bizantiškos lentynos ir raudoni laiptai“, vedantys į 120 tūkstančių knygų visatą.

Paimta iš: jn.pt .

Jaunuolių misija – be investicijų atstatyti apgriuvusius pastatus / José, Diogo e Angélica têm uma missão: reabilitar edifícios devolutos (a custo zero)


 

 

José, Diogo e Angélica têm uma missão: reabilitar edifícios devolutos (a custo zero)


José Paixão saiu do Porto, rumo a Santa Fe, nos Estados Unidos, para estudar, tinha apenas 15 anos. Depois, estudou ou trabalhou em Vermont, Viena, Amesterdão e Londres. Nesses sítios nunca viu o que via no Porto: um sem-fim de casas abandonadas.
“Isto é inconcebível”, diz o arquitecto, de 27 anos, ao P24, agora que voltou ao Porto. Regressou com uma missão, que quer levar a cabo com Diogo Coutinho, engenheiro civil especializado em reabilitação, e Angélica Carvalho, estudante de Arquitectura na Escola Superior Artística do Porto: reabilitar edifícios de senhorios carenciados, privados ou camarários, a custo zero.
O trio recebeu esta semana um grande empurrão: o primeiro prémio  do concurso FAZ – Ideias de Origem Portuguesa, uma iniciativa das fundações Gulbenkian e Talento para distinguir iniciativas de portugueses no estrangeiro, no valor de 50 mil euros. Chamaram ao projecto Reabilitação a Custo Zero.
O projecto-piloto deve arrancar em Outubro, num edifício devoluto de que a Câmara do Porto é dona, no centro histórico.
Um sistema em que todos ganham
No início, tinham “a ambição” de fazer algo pela reabilitação das cidades, mas não sabiam como ainda. Puseram mãos à obra e concluíram que os processos de reabilitação em Portugal estão demasiado dependentes do mercado. “E o mercado não funciona” em muitos casos, explica José Paixão.
Os custos de reabilitar um edifício repercutem-se no preço da renda, que afasta muitos habitantes do centro e torna menos atractivo o investimento de privados.
Rapidamente, perceberam que tinham que engendrar um “sistema colaborativo, em que todos ganham” e a “custo zero” – o “primeiro princípio”. Da ambição passaram ao projecto: uma associação com fins não lucrativos em que estudantes de arquitectura ou engenharia (portugueses ou estrangeiros) que trabalhassem com materiais doados por empresas.
José Paixão explica que os estudantes ficam a ganhar porque têm uma “experiência” prática e envolvem-se num projecto de voluntariado. As empresas põem em prática a propalada responsabilidade social e podem deduzir os gastos no IRC. O único encargo para os senhorios será dar alojamento e alimentação aos estudantes voluntários.
Para além das empresas e da Câmara do Porto, que apoia o projecto e também sai beneficiada porque “não tem recursos” para reabilitar todos os edifícios degradados, a equipa está a falar com escolas de ensino superior da cidade para que possam fazer dos projectos de reabilitação “casos de estudo”, diz o arquitecto.
Depois de 12 anos no estrangeiro, a notícia de que venceram o prémio FAZ - “um voto de confiança”, algo mais importante do que os 50 mil euros – fez José Paixão voltar ao Porto. “Tenho vontade ter uma participação activa na minha cidade e no país”, justifica. “Não estava nos meus planos voltar”.
http://porto24.pt/porto/23072011/reabilitacao-a-custo-zero/


*******************


Jaunuolių misija – be investicijų atstatyti apgriuvusius pastatus

Kai Jose Paixao iš Porto išvyko mokytis į Santa Fe Jungtinėse Valstijose, jam tebuvo penkiolika. Vėliau vaikinas mokėsi ir dirbo Vermonte, Vienoje, Amsterdame ir Londone. Nė viename šių miestų jis nematė to, ką matydavo Porte: begalės apleistų pastatų.

„Tai nesuvokiama“, sakė neseniai į Portą grįžęs 27-erių metų architektas. Vaikinas grįžo vedinas idėjos drauge su Diogo Coutinho, restauravimo srityje besispecializuojančiu civilinės inžinerijos ekspertu, bei Angelica Carvalho, Porto Aukštosios meno mokyklos architektūros studente, atstatyti dalį apleistų pastatų be jokių investicijų.

Prieš keletą mėnesių entuziastingiems jaunuoliams suteiktas nemenkas paskatinimas: jiems skirta pirmoji 50 tūkst. eurų vertės FAZ premija, Gulbenkian fondo teikiama geriausių idėjų autoriams, siekiant skatinti portugalų iniciatyvų įgyvendinimą užsienio valstybėse. Projekto įgyvendinimas pradėtas spalį, imantis restauruoti miesto savivaldybei priklausantį apleistą pastatą istoriniame Porto miesto centre.

Visiems naudinga iniciatyva

Pradžioje jaunuoliai tiesiog norėjo nuveikti kažką, susijusio su miestų restauravimu, tačiau tuomet dar nežinojo, ką. Išanalizavus nemenką kiekį duomenų, nuspręsta restauravimo procesą Portugalijoje esant pernelyg priklausomą nuo rinkos. J. Paixao pastebėjo, jog daugeliu panašių atvejų rinka neveikia. Pastato restauravimo kaštai daugeliu atvejų atsispindi mokestyje už nuomą, dėl ko miestų istoriniai centrai tampa mažiau patrauklūs daugeliui gyventojų ir investuotojų. Prieita prie išvados, jog reikia sukurti lanksčią sistemą, kuri garantuotų visapusę naudą be papildomų investicijų. Inicijuotas projektas: įkurta ne pelno siekianti organizacija, telkianti architektūros ir inžinerijos studentus, dirbančius su kompanijų nemokamai paaukotomis medžiagomis.

J. Paixao teigimu, tokia iniciatyva naudinga studentams, nes leidžia jiems įgyti praktinės patirties ir dalyvauti savanoriškoje veikloje. Įmonėms suteikiama galimybė praktiškai pademonstruoti paramą visuotinai propaguojamai socialinei atsakomybei bei sumažinti gyventojų pajamų mokesčio išlaidas. Savininkai teprašomi padengti studentų savanorių apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas. Projektas neabejotinai naudingas ir miestų savivaldybėms, įprastai stokojančioms resursų atnaujinti daugumą apgriuvusių istoriškai vertingų pastatų. Iniciatyvos autoriai šiuo metu intensyviai derasi su keletu miesto aukštojo mokslo įstaigų dėl bendradarbiavimo.

Daugiau nei dešimtmetį užsienyje praleidęs FAZ premijos laureatas J. Paixao sako neketinęs grįžti į Porto. Jaunuolis užtikrina, jog vėl apsigyventi gimtajame mieste jį labiau paskatino ne laimėti pinigai, bet suvokimas, jog čia jis reikalingas ir naudingas labiau nei bet kur kitur.




Seniausioje Europoje arbatos gamykloje darbuotojai pluša be užmokesčio / O chá mais antigo da Europa produz-se em São Miguel



„Cha Gorreana“ arbatos fabrikas Azoruose be pertraukos veikia nuo 1883-ųjų ir yra nepaprastai svarbus šio Portugalijai priklausančio salyno istorijai, ekonomikai bei turizmui. Baltame netoli greitkelio esančiame pastate, kurio ryškiai raudonomis didelėmis raidėmis užrašytas pavadinimas atkreipia ne vieno pravažiuojančiojo dėmesį, įsikūręs vienas iš vos dviejų bei seniausias iš Europoje šiuo metu veikiančių arbatos fabrikų...

link (LT)


A Fábrica de Chá Gorreana funciona ininterruptamente desde 1883 e é um marco incontornável na história, na economia e no turismo do arquipélago dos Açores... 


link (PT)